Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Tikslių duomenų, kada prie Vilniaus Švč. Trejybės šventovės atsirado vyrų ir moterų vienuolynai, nėra. XVI a. antroje pusėje vyrų stačiatikių vienuolynas minimas jau kaip esantis „nuo senų laikų“¹Ihoris Skočiliasas, „Vienuolių bendruomenė Vilniaus viešojoje erdvėje“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 17.. Amžiaus pabaigoje prie šio vienuolyno veikė mokykla ir spaustuvė, 1587 m. gautas leidimas statyti mūrinę varpinę, o 1595 m. minimas mūrinis refektorijus (vienuolių valgomasis), kuriuo naudojosi ir Vilniaus (Švč. Trejybės) brolija (↑)²Leonidas Timošenka, „Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 64; Собрание древних грамот и актов городов Вильны, Ковна, Трок, православных монастырей, церквей и по разным предметам, t. 2, Вильно: Типография А. Марциновского, 1843, p. 23.. Naujas vienuolyno istorijos etapas prasidėjo XVII a. pradžioje, kai Švč. Trejybės kompleksą perėmė unitai³[Jan Olszewski], Obrona monastyra Wileńskiego cerkwi Przenayświętszey Troycy, y zupełna informacya przez wielebnych OO. Bazylianow wileńskich unitów przy teyże cerkwi zostających, Wilno, 1702, p. B2–C.. Unijai nepritariantys stačiatikių vienuoliai persikėlė prie Šv. Dvasios cerkvės, o prie Švč. Trejybės šventovės buvęs vienuolynas kurį laiką liko apleistas. 1607 m. čia įsikūrė unitiškas bazilijonų vienuolynas. 1617 m. jis tapo Bazilijonų ordino Švč. Trejybės provincijos centru. Pagrindiniais naujos vienuolijos kūrėjais laikomi Juozapas Benjaminas Rutskis (vienuolyno vyresnysis 1609–1611 m., 1614 m. paskirtas Unitų bažnyčios metropolitu) (↑) ir Juozapatas Kuncevičius (vienuolyno vyresnysis 1611–1617 m.) (↑)⁴Daugiau žr. Pavlo Krečiunas, Vasilis Parasiukas, „Švč. Trejybės unitų vienuolynas ir Bazilijonų ordino steigimas“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. p. 80–91.. Vienuolynui įsitvirtinti ir gyvuoti padėjo gausėjantys rėmėjai: namus ar kitus turtus jam užrašydavo ir miesto burmistrai, ir eiliniai pirkliai.

Pirmos patikimos žinios apie moterų stačiatikių vienuolyną siekia 1589 m.⁵Olehas Duchas, „Vienuolės“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 189. Po bažnytinės unijos (↑) vienuolynas palaikė bazilijonišką vienuolijos reformą. Oficialia bazilijonių vienuolyno įkūrimo data laikomi 1610 m. Šiuo permainų metu vienuolynui vadovavo vyresnioji Barbora Sapiegaitė. Apskritai Sapiegų giminė buvo viena iš pagrindinių ir dosniausių naujojo vienuolyno globėjų, ne viena šios giminės atstovė tapo šio vienuolyno vienuole⁶Ibid. (↑).

Manytina, kad iš pradžių vienuolynuose stovėjo atskiri, iš dalies mediniai, iš dalies mūriniai, aplink kelis vidinius kiemus išdėstyti nameliai⁷Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-Западной Руси, издаваемый при управлении Виленскаго учебнаго округа, t. 10, Вильна: Печатня О. Блюмовича, 1874, p. VI.. Vyrų vienuolyno gyvenamieji pastatai, bursa ir spaustuvė stovėjo greta šventovės, į vakarus ir pietus nuo jų buvo ūkinis kiemas ir daržai. XVII a. didelė dalis vienuolyno žemės buvo užleista miestiečiams, čia stovėjo jų namai, tačiau XVIII a. pabaigoje ši erdvė panaudota kitaip – užsodintas vienuolyno sodas. Moterų vienuolyno pastatai ir sodelis buvo išsidėstę į šiaurės vakarus nuo vyrų vienuolyno ir šventovės. XVIII a. moterų vienuolyną su šventove jungė mūrinis perėjimas-galerija (nugriauta rekonstruojant vienuolyną 1784 m.)⁸Ibid., t. 12, Вильна, 1900, p. 139..

Vienuolynų vaizdas labai pasikeitė po 1760 m. gaisro vykdytų atstatymo darbų⁹Sprendžiant iš statybų eigos aprašymo vienuolyno dienyne, komplekso atnaujinimas ir statybos truko apie 25 metus ir baigtos jau po architekto Jono Kristupo Glaubico mirties. LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 374, l. 9, 37.. Pirmiausia buvo pastatyti ūkiniai pastatai ir suprojektuoti pagrindiniai vienuolyno vartai, ilgainiui virtę viso komplekso simboliu¹⁰Apie Bazilijonų vartų architektūrą plačiau žr. Rasa Butvilaitė, „Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartai“, in: Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis = Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 2), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1993, p. 161–193.. Šie vartai – architekto Jono Kristupo Glaubico kūrinys (↑). 1761 m. pagal to paties Glaubico parengtą projektą pradėti statyti nauji mūriniai vienuolyno korpusai. Po 1770 m. imtasi varpinės remonto – ji buvo jau labai sunykusi, daugiau kaip 20 metų stovėjusi be stogo¹¹LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 374, l. 38v.. 1777 m. sumūryta tvora tarp moterų ir vyrų vienuolynų. Tuo metu statytas ir vienuolyno vakarinis gyvenamasis korpusas, kurio fasadas ir prieangio stogelis buvo papuošti tekintomis vazomis¹²Rūta Janonienė, „Architektūrinis ansamblis“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 215.. Susitarus su vienuoliais naujos patalpos panaudotos ir pasaulietinėms reikmėms: 1779–1780 m. vienuolyno refektorijaus didžiojoje salėje vyko LDK Tribunolo sesija¹³LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 374, l. 73–73v, 76..

Kitas komplekso statybos etapas prasidėjo 1781 m. ir truko iki 1792 m., kai buvo baigtas statyti pietinis vienuolyno korpusas¹⁴ Rūta Janonienė, op. cit.. Šiems darbams ir tuo pat metu vykusiai šventovės rekonstrukcijai turėjo vadovauti tas pats architektas. Tada atsirado ir mūrinis vyrų vienuolyną su šventove jungiantis koridorius. O 1792 m.pastatytas naujas dengtas praėjimas ant arkų, vedęs iš moterų vienuolyno per varpinę į vargonų chorą ir Šv. Luko koplyčią (il. 1)¹⁵Šventovės vargonų choro dalys vienuolėms ir muzikantams buvo atskirtos medine pertvara..

Galime pasižvalgyti po XIX a. pradžios vyrų vienuolyną (іl. 2). Įėjimas į šio vienuolyno gyvenamuosius korpusus buvo iš šventoriaus pusės, vakarinio korpuso šiauriniame gale. Patalpos buvo išdėstytos koridorine sistema, celių langai žvelgė į vienuolyno sodą. Iš viso vienuolyne buvo 24 pavienės celės, septynios celės su kamaromis, 10 pasauliečiams skirtų kambarių, vienuolyno vyresniojo ir vyskupo sufragano būstinės buvo sudarytos ir iš kelių patalpų. Minimos dvi „muziejumi“ vadintos salės, skirtos studijuojantiems vienuoliams¹⁶VUB, Rankraščių skyrius, f. 4-(A750) 28491, l. 26–29.. Vakarinio korpuso pirmame aukšte buvo refektorijus, virtuvė, sandėliai ir celės. Šio korpuso rizalito (į vakarus nukreipto priestato) pirmame aukšte buvo didelė spaustuvės salė (↑), kurios skliautai rėmėsi į tris piliorius, virš jos – tokio pat ploto refektorijus, o dar aukščiau – puikiai įrengta biblioteka (↑). Po rizalitu – gilūs, skliautuoti rūsiai su šuliniu. Pietinio korpuso pirmame aukšte buvo įvairios pagalbinės patalpos, daržovių sandėliai ir pan., antrame – vienuolyno vyresniojo kambariai (sienų tapyba puošta salė, dvi taip pat ištapytos skliautuotos celės ir garderobas) bei kitos patalpos, trečiame – vyskupo sufragano butas (trys skliautuoti kambariai ir salė). Svarbesnių patalpų (refektorijaus, bibliotekos) sienas puošė sienų tapyba ir paveikslai.

1812 m. vienuolyne prancūzų kariuomenė buvo įsirengusi karo ligoninę. Kompleksą jie paliko apgriautą ir nuniokotą. Vėliau dalyje vienuolyno patalpų įrengtas kalėjimas, išgarsėjęs kaip Adomo Mickevičiaus ir kitų Vilniaus universiteto filomatų draugijos narių kalinimo (1823–1824) vieta. Čia taip pat kalinti 1830–1831 m. sukilimo dalyviai ir Simonas Konarskis (1838–1839).

1839 m. bazilijonų vienuolynas buvo panaikintas. Tada šventovę perėmė Stačiatikių bažnyčia, komplekse įsikūrė stačiatikių vienuoliai. 1841 m. uždarytas ir moterų vienuolynas¹⁷Археографический сборник документов…, p. VI.. Dar 1840 m. buvo nugriauta dengta galerija, jungusi bazilijonių vienuolyną ir šventovę (іl. 3).

1845 m. buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė Stačiatikių dvasinė seminarija. 1864 m. generalgubernatorius Michailas Muravjovas jos kapitaliniam remontui skyrė 60 000 rublių¹⁸Литовскiя епархiальныя ведомости, 1864, t. 8, p. 259.. Pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą rekonstruoti pastatai buvo pašventinti 1865 m., nors darbai tęsėsi ir vėliau¹⁹Ibid., 1865, t. 17, p. 645–647.. 1867 m. didinant kai kurias patalpas buvo išgriauta dalis pertvarų ir skliautų, prie vakarų fasado pristatytas apskritas bokšto formos trijų aukštų korpusas (il. 4)²⁰A. Jankevičienė, V. Levandauskas, „Švč. Trejybės cerkvės ir bazilijonų vienuolyno pastatų ansamblis M. Gorkio g. 71, 73“, in: Vilniaus architektūra, sud. A. Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1985, p. 168.. Kai kurių patalpų sienos buvo papuoštos nauja dekoratyvine neobarokine tapyba (il. 5)²¹Dalia Klajumienė, „Sienų apmušalų imitacija interjeruose nuo gotikos iki moderno“, in: Tekstai apie dizainą: lietuviški ir tarptautiniai kontekstai (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis = Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 61), sud. Karolina Jakaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 31..

1919–1944 m. dalyje buvusio vyrų vienuolyno pastatų veikė Baltarusių gimnazija, o 1921 m. čia atsidarė ir Ivano Luckevičiaus gudų muziejus (↑). Sovietinės okupacijos metais šiuose pastatuose buvo įrengti butai, veikė švietimo įstaigos. Prasidėjus atgimimui šventovė ir vyrų vienuolyno pastatai perduoti Vilniaus Romos katalikų bažnyčios arkivyskupijai, o 1992 m. dalyje šių pastatų vėl įsikūrė Bazilijonų ordino Šv. Juozapato vienuolynas (↑).

Rūta Janonienė