Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Brastos bažnytinės unijos paskelbimo išvakarėse LDK buvo keletas stačiatikių moterų vienuolių bendruomenių – Mogiliave, Pinske ir Polocke¹Олег Дух, Превелебні панни: Жіночі чернечі спільноти Львівської та Перемишльської єпархій у ранньомодерний період (serija: Київське християнство, t. 5), Львів: Видавництво УКУ, 2017, p. 59.. Nuo XVI a. tokios bendruomenės būta ir prie Vilniaus Švč. Trejybės šventovės. 1589 m. valdovo Zigmanto Vazos privilegijoje Švč. Trejybės brolijos statutui patvirtinti pažymėta, kad brolijos nariai kartą per savaitę turi duoti lėšų maistui net tik vienuoliams, bet ir vienuolėms²Акты, издаваемые Виленскою Археографическою комиссиею, t. 9: Акты Виленского Земского суда, Вильна: Тип. А. Г. Сыркина, 1879, p. 142.. Tai laikoma pirmuoju patikimu liudijimu apie šios bendruomenės egzistavimą. Pirmasis žinomas vienuolyno vyresniosios paminėjimas susijęs jau su unijiniu vienuolyno raidos etapu ir siekia 1609 m.: paminėta vyresnioji Barbora Sapiegaitė (vienuoliškas vardas Bazilija), Minsko vaivados Bagdono Sapiegos duktė³Иосиф В. Щербицкий, Виленский Свято-Троицкий монастырь, Вильна: Типография Губернского Правления, 1885, p. 130. (↑).

Po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos pradėta vienuolynų reforma pasiekė ir moterų vienuolynus. Manoma, kad metropolito Juozapo Benjamino Rutskio (↑) sudarytos unitų vienuolių (bazilijonų) taisyklės moterų vienuolynų atveju visų pirma buvo pritaikytos Vilniuje, o po to paplito ir kituose vienuolynuose⁴Sophia Senyk, Women’s Monasteries in Ukraine and Belorussia to the Period of Suppressions, Roma: Pont. Institutum Studiorum Orientalium, 1983, p. 107. Daugiau žr. Olehas Duchas, „Švč. Trejybės unitų vienuolynas ir Bazilijonų ordino steigimas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 187–190.. Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas tapo vienu iš svarbiausių Kijevo metropolinės arkivyskupijos bazilijonių centrų. Jo vienuolės prisidėjo prie daugelio vienuolynų LDK steigimo ar reformavimo: su metropolito Rutskio palaiminimu Vilniaus vienuolės įsteigė vienuolyną Gardine; jo įpėdinio Antano Seliavos pastangomis 1650 m. buvusi Vilniaus vienuolyno vyresnioji Jevdokija Sapiegaitė (Kotryna) kartu su kitomis dviem vienuolėmis išvyko steigti vienuolyno Minske ir pan.⁵Sophia Senyk, op. cit., p. 21, 33.

XVII a. pirmoje pusėje šis moterų vienuolynas jau turėjo gyvavimui pakankamą materialinį pagrindą. Geradariai jam skirdavo dideles aukas, kurios 1639 m. buvo patvirtintos valdovo Vladislovo Vazos privilegija⁶ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 429, арк. 35–35зв..

1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karas buvo dramatiškas laikotarpis. Prieš Maskvos kariuomenei užimant Vilnių (1655), vienuolės nusprendė palikti miestą. Besitraukdamos jos pasiėmė vertingiausius daiktus. Tarp jų buvo ir nemenka geležimi kaustyta skrynia su svarbiausiais dokumentais: paties Vilniaus vienuolyno privilegijomis, teisėmis į Naruševičių Ašmenos palivarką ir kt. Tačiau valtis, kuria plaukė vienuolės, maskvėnų būrio buvo apšaudyta ir skrynia su visais dokumentais nuskendo Neryje⁷Ibid., арк. 16–16зв.. Apie tolesnį seserų likimą maskvėnų okupacijos metais žinoma nedaug: vienintelė sesuo Marta nepaliko Vilniaus; dalis pasitraukusių seserų prisiglaudė Prūsijos kunigaikštystėje⁸XVII a. vidurio Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, t. 2: 1655–1661 m. Rusų okupacinės valdžios Lietuvoje dokumentai, par. Elmantas Meilus, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 348; Sławomir Augusiewicz, „Spis uchodźców z Wielkiego Księstwa Litewskiego w Prusach Książęcych w latach 1655–1656 w zbiorach Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz w Berlinie“, Komunikaty Mazursko-Warmińskie, 2011, t. 1 (271), p. 108, 114, 125, 126, 151, 152, 166..

Išlaisvinus Vilnių (1661) vienuolės sugrįžo. Vienuolynas ir toliau pasižymėjo populiarumu. Miesto elitas vienuolėms patikėdavo auklėti savo vaikus, jo atstovų dukterys (pavyzdžiui, burmistro Petro Minkevičiaus ar tarėjo Jokūbo Sokolovskio) stodavo į šį vienuolyną. Įžadus čia duodavo ir bajoraitės⁹Pavyzdžiui, Акты…, t. 9, p. 261–264, 298–300; Ibid., t. 15: Декреты Главного литовского трибунала, Вильна: Тип. А. Г. Сыркина, 1888, p. 214–217..

1702 m. Šiaurės karo metu Vilnių užėmę švedai pareikalavo didelės kontribucijos. Prie jos mokėjimo turėjo prisidėti ir miesto vienuolijos, atitinkamai ir Švč. Trejybės vienuolyno seserys buvo įpareigotos sumokėti 30 zlotų. Tuo metu daug žalos pridarydavo ir gaisrai. Miestą itin nusiaubė 1737 ir 1748 m. kilę gaisrai. Nukentėjo ir bazilijonėms priklausę mūriniai namai mieste. Stokodamos lėšų remontui, jos turėdavo atsisakyti šio nekilnojamojo turto¹⁰Józef Ignacy Kraszewski, Wilno od początków jego do roku 1750, t. 2, Wilno: Nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1840, p. 172, 177; LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 41, b. 220, l. 236; Акты…, t. 9, p. 329–332, 388–390..

Apie patį vienuolyną ir jo statinius daigiau sužinome iš XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmo trečdalio šaltinių. Vienuolyno pastatas suformuotas sujungus du miesto mūrinius namus, jis buvo dviejų aukštų ir susidėjo iš trijų „sparnų“. 1804 m. čia buvo virtuvė, refektorijus (vienuolių valgomasis), 19 celių ir gyvenamosios patalpos samdiniams, sandėlių patalpos. Atskirai stovėjo ūkiniai pastatai: bravoras, arklidė, vežiminė¹¹ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 430, арк. 12..

Vienuolės neturėjo savo atskiros šventovės, tad naudojosi Švč. Trejybės bažnyčia. Kaip ir priklauso pagal vienuolyno taisykles, šventovės chore joms buvo skirta speciali, nuo pašalinių akių apsaugota, erdvė. Vienuolėms taip pat buvo skirta Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčia. Tiesa, pamaldos čia vykdavo retai, dažniausiai eita išpažinties ir dieviškosios liturgijos (šv. Mišių) metu būdavo priimama Komunija. Tam jos nusileisdavo nuo choro žemyn¹²VUB, Rankraščių skyrius, f. 4, b. A750, l. 2; Ibid., b. A755, l. 3v.. Į koplyčią ir į chorą buvo galima patekti tiek iš Švč. Trejybės šventovės, tiek ir tiesiogiai iš vienuolyno. Tam 1792 m. ant mūrinių stulpų buvo pastatyta medinė galerija, iš moterų vienuolyno per varpinę vedusi į šventovę¹³Иосиф В. Щербицкий, op. cit., p. 132.. Taip būdavo išvengiama susitikimų su pasauliečiais, kurie ateidavo į pamaldas šventovėje (↑).

ATR laikais vienuolyne telkėsi daugiau nei 20 seserų. Valdant Rusijos imperijai (po 1795) jų skaičius sumažėjo iki keliolikos¹⁴ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 430, арк. 12зв.. Tačiau verta pažymėti, kad iš visų XIX a. pradžioje veikusių bazilijonių vienuolynų Vilniaus bendruomenė buvo viena didžiausių: 1806 m. čia gyveno 13 seserų, daugiau jų buvo tik Minske (23) ir Vitebske (19). Tuo metu bendruomenės dar buvo Polocke (12 seserų), Oršoje (11), Dubne (8), Polonėje (8), Pinske (7), Gardine (7), Naugarduke (5), Vladimire (5)¹⁵Marian Radwan, „Bazylianie w zaborze rosyjskim w latach 1795–1839“, Nasza Przeszłość, 2000, t. 93, p. 164, 168, 174..

Beveik visos to meto Vilniaus vienuolyno vienuolės buvo kilusios iš vidutinės ir smulkiosios bajorijos ir iš dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos žemių. Pavyzdžiui, ilgametė vienuolyno vyresnioji Joana Važinskytė buvo Ašmenos pakamario Martyno Važinskio, o vyresnioji Konstancija Jelenskytė – Mozyriaus pavieto žemės teismo teisėjo duktė (il. 1). Vienas iš Važinskytės giminaičių buvo Bazilijonų ordino protoarchimandritas Porfirijus Važinskis, netrukus tapęs Chelmo vyskupu. Viena iš Jelenskytės dukterėčių taip pat buvo vienuolė bazilijonė Vilniuje, o kita – to paties vienuolyno vizitatorė¹⁶LMAVB, Retų spaudinių skyrius, f. L-18, b. 536, l. 3; Акты…, t. 9, p. 84–86; Małgorzata Borkowska, Leksykon zakonnic polskich epoki przedrozbiorowej, t. 3: Wielkie Księstwo Litewskie i Ziemie Ruskie Korony Polskiej, Warszawa: Wyd-wo DiG, 2008, p. 174..

Vienuolės užsiėmė ne vien religine, bet ir švietėjiška bei globėjiška veiklomis. Jos priimdavo mokytis merginas. XIX a. pradžioje mokyta skaityti, rašyti, tikėjimo pagrindų, rankdarbių¹⁷ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 430, арк. 3.. Ilgainiui seserų mokykla gavo privataus pensiono statusą, modernėjo ir pati mokymo programa: 1839 m. dėstyti tikėjimo pagrindai, rusų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbos, aritmetika, dailyraštis, bendroji istorija, geografija, muzika, šokiai. Didesnioji dalis pensiono mokytojų buvo Vilniaus bajorų instituto (buvusios Antrosios gimnazijos) dėstytojai. Tuo metu pensione gyveno 53 merginos, visos bajorų luomo. Penkios iš jų buvo išlaikomos vienuolyno, o kitos mokėjo už mokslus¹⁸LVIA, f. 567, ap. 2, b. 4385, l. 45v–46.. Vienuolyne už atitinkamą mokestį taip pat būdavo priimamos gyventi moterys pasaulietės: 1816 m. buvo 46 tokios gyventojos. Kai kurios iš jų (skurstančios) būdavo apgyvendinamos ir už paties vienuolyno lėšas. Vienuolės taip pat rūpindavosi elgetomis, maitindavo tuos, kurie ateidavo prie vienuolyno vartų¹⁹ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 430, арк. 3, 70; Ibid., спр. 431в, арк. 225зв.–226..

Pagrindinis vienuolyno pajamų ir pragyvenimo šaltinis buvo Leono Sapiegos dovanotas Daukšiškių palivarkas (dar vadintas Naruševičių Ašmena; buvo už 7 mylių nuo Vilniaus, Ašmenos paviete). 1803 m. vienuolynui priklausė 163 valakai žemės, 94 žemę dirbusių pavaldinių šeimos ir 9 šeimos mieste²⁰Ibid., спр. 429б, арк. 48; спр. 430, арк. 71зв.–72..

1839 m. Rusijos imperija panaikino bažnytinę uniją, taip nulemdama ir Vilniaus bazilijonių likimą: 1840 m. buvo uždarytas jų pensionas, o po metų – ir vienuolynas²¹LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 91, l. 1; Ibid., f. 567, ap. 2, b. 4526, l. 7v–8..
 

Oleh Duch