Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Juozapas Benjaminas Rutskis (pasaulietinis vardas Jonas, 1574–1637), aktyvus bažnytinės unijos šalininkas, unitų metropolitas (il. 1). Sakoma, kad jis buvo kilęs iš senos maskvėnų (rusų) bajorų Veljaminų giminės, kuri į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlė bėgdama nuo Maskvos caro Ivano Rūsčiojo. Šeimos dvaras buvo Rutoje, Naugarduko krašte, ilgainiui pagal jo pavadinimą ir Veljaminai pradėti vadinti Rutskiais. Visgi ši paplitusi versija apie rusišką Veljaminų kilmę nėra pakankamai pagrįsta. Gali būti, kad giminė turėjo totoriškų šaknų, o prie legendos apie rusišką kilmę sukūrimo, padedamas vyskupo Rapolo Korsako, galėjo prisidėti ir pats Rutkis, siekdamas nuslėpti totorišką kilmę, kad nepakenktų Unitų bažnyčios reputacijai¹Денис Лисейчиков, „Завещание митрополита Иосифа Вельямина Рутского“, in: Завещания униатских иерархов Киевской митрополии XVII и XVIII вв. как пример религиозной культуры общества Речи Посполитой, red. Анджей Гиль, Люблин: KUL, 2016, p. 47–73..

XVI a. 9 deš. Rutskis baigė Naugarduko ir Vilniaus kalvinistų mokyklas, mokėsi Prahoje ir Viurcburge. 1600 m. Romoje jis įstojo į Popiežiškąją graikų kolegiją, tapo unitu. 1601 m. grįžo į LDK. 1602 m. pradėjo vadovauti unitų seminarijai Vilniuje. 1605 m. parengė mokslinio ir pedagoginio pobūdžio švietimo reformai skirtą traktatą Diskursas²Mirosław Szegda, „Rutski Jan“, in: Polski Słownik Biograficzny, t. 33: Rudowski Jan–Rząśnicki Adolf, red. Henryk Markiewicz, 1991–1992, Kraków–Wrocław: Polska Akademia Nauk, p. 256–260.. Tuo metu Rutskis susibičiuliavo su unitų vienuoliu Juozapatu Kuncevičiumi (↑). 1607 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės unitų vienuolyną ir jau po metų buvo įšventintas į diakonus. 1608 m. pasirodė žymusis jo veikalas Tezės – savotiška unitų teologinė Švenčiausiųjų Sakramentų doktrina³Іван Саверчанка, Aurea mediocritas: Кніжна-пісьмовая культура Беларусі: Адраджэння і ранняе барока, Мінск: Тэхналогія, 1998, p. 234–236.. 1608 m. metropolitas Ipatijus Pociejus (↑) jį paskyrė savo vietininku Vilniaus vienuolyne. Tai buvo sudėtingas unitų ir stačiatikių nesantaikos Vilniuje metas (↑). Rutskis neliko konflikto nuošalyje, padėjo metropolitui Pociejui atskleisti stačiatikių „sąmokslininkus“.

1609 m. rimstant konfliktui Rutskio vadovaujamame Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne įsitvirtino unitai. Tuo metu čia telkėsi iki 60 vienuolių. Šiam vienuolynui buvo lemta tapti visos Unitų bažnyčios dvasiniu centru. Rutskis sėkmingai atliko savo pareigas ir 1611 m. metropolitas Pociejus jį paskyrė savo padėjėju koadjutoriumi su paveldėjimo teise. Rutskis buvo įšventintas vyskupu, o 1612 m. metropolitas jam perdavė valdyti visą Kijevo metropoliją. 1614 m. Apaštalų Sostas Rutskį patvirtino Unitų bažnyčios vadovu.

Rutskis buvo bažnytinių pertvarkų iniciatorius. Unitų bažnyčiai jis vadovavo beveik 25 metus, ypatingą dėmesį skirdamas unijos įtvirtinimui Abiejų Tautų Respublikoje ir Unitų bažnyčios teisių gynimui, unitų dvasininkijos švietimui ir moraliniam ugdymui⁴Pavlo Krečiunas, Vasilis Parasiukas, „Švč. Trejybės unitų vienuolynas ir Bazilijonų ordino steigimas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 80–91.. Svarbus jo nuopelnas – 1617 m. unitų vienuolių bazilijonų reforma, kuri, viena vertus, grįsta lotyniškosios potridentinės katalikybės patirties perėmimu, kita vertus – pagrindinių Rytų vienuolystės elementų išsaugojimu. Metropolito pastangomis pradėta unijos priešininkų 1623 m. nužudyto Kuncevičiaus beatifikacija, akcentuojant jo didvyrišką bažnyčios vienybės gynimą.

Opus buvo santykių su stačiatikiais klausimas, ypač po jų hierarchijos atkūrimo 1620–1621 m. Su stačiatikių metropolitais Jobu Boreckiu ir Petru Mogila svarstyta bendro unitų ir stačiatikių Kijevo patriarchato idėja, nutarta 1629 m. Lvove sukviesti bendrą bažnytinį susirinkimą vienijimosi klausimais. Tačiau jokių reikšmingų ar praktinių rezultatų šia linkme nepasiekta. 1621 m. Rutskio iniciatyva Vilniuje įvyko stačiatikių pogromas, žinomas kaip „Vilniaus tragedija“. Šaltiniai atskleidžia metropolito vaidmenį ir agresyvumą⁵Леонід Тимошенко, Руська релігійна культура Вільна. Контекст доби. Осередки. Література та книжність (XVІ – перша третина XVII ст.), Дрогобич: Коло, 2020, p. 372–377.. Rutskio literatūriniame palikime ypatingą vietą užima poleminis veikalas Dviguba kaltė (1621). Tai buvo jo atsakas kūrinio Nekaltybės patikrinimas autoriui stačiatikiui Meletijui Smotrickiui. Dviejų intelektualų polemika (↑) vyko dėl Stačiatikių bažnyčios statuso, atkuriant jos hierarchiją. Apskritai, literatūros istorikai visada pažymi Rutskio literatūrinį talentą. Jo kūrybai būdingas poetinis stilius, kalbos vaizdingumas, drąsus liaudies poetinių simbolių vartojimas, rėmimasis romėnų ir graikų mitologija.

Išliko gausus metropolito epistolinis palikimas. Dalis laiškų rašyta Vilniuje ir jie padeda geriau suprasti metropolito ryšius su miestu: išsakomas požiūris į miesto įvykius, pateikiamos ryškios šio miesto refleksijos. Pavyzdžiui, 1621–1626 m. iš Vilniaus kancleriui Leonui Sapiegai buvo išsiųsta 12 laiškų⁶Plačiau žr. Ibid., p. 345..

Būdamas metropolitu Rutskis ir toliau rūpinosi Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynu bei šventove: kompleksas sutvarkytas, pasirūpinta vienuolių buitimi, priimtas griežtas vienuolyno statutas. Apie 1617 m. šiame vienuolyne gyveno didžiausia unitų vienuolių bendruomenė LDK ir jį užtikrintai buvo galima tituluoti svarbiausiu rusėnų vienuolystės centru kunigaikštystėje. Vienuolyno vyresniaisiais tapdavo išskirtinai uolūs ir unitų aplinkoje autoritetą turintys aukšto išsilavinimo asmenys. Iš jų būdavo renkama Unitų bažnyčios ir Bazilionų ordino hierarchija. XVII a. vienuolynui teko keletas fundacijų. Viena iš jų – 1613 m. Rutskio užrašytas giminės dvaras Rutoje.

Rutskis buvo palaidotas Vilniaus Švč. Trejybės šventovėje (↑). Netrukus jis pradėtas garbinti kaip palaimintasis, jo kapą gausiai lankė piligrimai. 1655 m. Maskvos kariuomenei užėmus miestą Rutskio palaikai išvežti į Rusiją ir tolesnis jų likimas nežinomas (il. 2, 3).

Leonid Timošenko