Brastos unija ir unitai. Bėgant amžiams

1596 m. Brastos bažnytinė unija – tai dalies Rusios stačiatikių bažnyčios (Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje buvusios Kijevo metropolijos) atsiskyrimo nuo Konstantinopolio patriarchato ir susivienijimo su Romos katalikų bažnyčia aktas. Ši nauja bendruomenė tapo žinoma kaip Unitų bažnyčia (XIX a. pradžioje ji pradėta vadinti Graikų apeigų katalikų bažnyčia, o jau nepriklausomoje Ukrainoje – Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia).

Kelias į Brastos uniją buvo daugialypis ir daugiaetapis. Jos atsiradimui įtakos turėjo įvairios istorinės aplinkybės ir procesai: bažnytinės unijos idėjos iškilimas po Tridento visuotinio Katalikų bažnyčios susirinkimo (1545–1563); aktyvi jėzuitų misijų veikla Rytų Europoje; Romos bandymų atversti į katalikybę stačiatikius maskvėnus žlugimas XVI a. 9 deš.; nepasitenkinimas mažesnėmis stačiatikių teisėmis ATR, palyginti su katalikams suteiktomis; Kijevo metropolijos bažnytinio gyvenimo krizė; Konstantinopolio patriarcho Jeremijo II kišimasis į Kijevo metropolijos reikalus 1588–1589 m.; bažnytinių brolijų ir vyskupų konfliktas; hierarchijos tarpusavio konfliktai; XVI a. antroje pusėje atsiradęs atvirumas konfesinei ir kultūrinei Vakarų įtakai; XVI a. pabaigoje susiklosčiusi palanki tarptautinė politinė situacija¹Леонід Тимошенко, „Берестейська церковна унія 1596 року“, in: Наукове товариство імені Шевченка. Енциклопедія, t. 1: А–Бібл, Київ, Львів, Тернопіль: Наукове товариство ім. Шевченка, Інститут енциклопедичних досліджень НАН України, 2012, p. 521–522.. Pagrindiniais šios unijos iniciatoriais tapo Kijevo metropolijos vyskupai, o jos idėjos skleidimo centru – Vilnius. XVI a. 8–9 deš. uniją aktyviai propagavo jėzuitas Petras Skarga, dėstęs Vilniaus universitete ir sakęs pamokslus Vilniaus katedroje. Minėtinas jo veikalas lenkų kalba Apie Dievo Bažnyčios vienybę, vienam ganytojui valdant (1577). 1595 m. Vilniuje Mamoničių spaustuvėje buvo išleista Vladimiro ir Brastos vyskupo Ipatijaus Pociejaus (↑) knyga Unija. Pociejus drauge su Lucko ir Ostrogo vyskupu Kirilu Terleckiu tapo pagrindiniais unijos iniciatoriais.

Rusios bažnyčios hierarchijos unijos vizijos programa buvo išdėstyta 33 unijos straipsniuose. Unijos būtinybė grįsta poreikiu suvienyti skilusią krikščionių bažnyčią bei užkirsti kelią erezijų plitimui, taip pat akivaizdžiai siekta sumažinti ATR valdovo patronažą ir sekant Katalikų bažnyčios pavyzdžiu sustiprinti naujos bažnyčios vidaus drausmę, jos vyskupų galią²Леонід Тимошенко, Берестейська унія 1596 р., Дрогобич: Коло, 2004, p. 11–14.. Ši, į regioninę uniją orientuota, programa skyrėsi nuo kitų alternatyvų – kunigaikščio Konstantino Vasilijaus Ostrogiškio visuotinės unijos planų ar bažnytinių brolijų siūlomos stačiatikybės reformos. Programa išsiųsta į Romą, kur ji buvo išnagrinėta teologijos ekspertų.

1595 m. pabaigoje į Romą atvyko Rusios bažnyčios delegacija. Gruodžio 23 d., dalyvaujant popiežiui Klemensui VIII, vyskupai Pociejus ir Terleckis priėmė katalikų tikėjimą. Ši ceremonija tapo svarbiu žingsniu įtvirtinant uniją. Didelės reikšmės turėjo ir popiežiaus bulių Didysis Viešpats (1595 m. gruodžio 23 d.) ir Tinka Romos arkivyskupui (1596 m. vasario 23 d.) paskelbimas³Основні документи Берестейської унії (serija: Наукові зошити, t. 2), Львів: Видавничий відділ „Свічадо“, 1996, p. 65–80.. Šie dokumentai apibrėžė Apaštalų Sosto globojamos Rusios bažnyčios jurisdikciją.

Unija buvo paskelbta 1596 m. spalio mėnesį Lietuvos Brastoje vykusiame bažnytiniame susirinkime. Bendras susirinkimas, turėjęs suvienyti unijos šalininkus ir priešininkus, taip ir neįvyko. Nepavykus susitarti išsiskyrė unitų ir stačiatikių partijos, kurios bažnytinius susirinkimus tęsė atskirai: unitai – Brastos Švč. Mikalojaus šventovėje (il. 1), stačiatikiai – Raiskio name, kuriame buvo apsistojęs kunigaikštis Ostrogiškis.

Skaičiuojama, kad unijos šalininkų susirinkime buvo 24 dalyviai. Dalyvavo devyni unitų hierarchai (Kijevo metropolitas Mykolas Ragoza, Lucko ir Ostrogo, Pinsko ir Turovo, Vladimiro ir Brastos bei Chelmo, Polocko vyskupai, Breslaujos, Laurušavo bei Minsko archimandritai), devyni Romos katalikų hierarchai (Chelmo, Lucko ir Lvovo vyskupai, keturi jėzuitai, du graikai iš Romos) ir šeši pasauliečiai, priklausę „lotynizuotos“ LDK diduomenės įtakingiausiesiems (Trakų vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, LDK kancleris Leonas Sapiega, Brastos seniūnas Chaleckis, Kameneco kaštelionas Pretvičas, kunigaikštis Šuiskis bei instigatorius Kalinskis)⁴Леонід Тимошенко, Берестейська унія…, p. 35, 177–178.. Spalio 8 d., vadovaujant Kijevo metropolitui, čia buvo paskelbta apie uniją (il. 2). Tam skirta iškilmingo turinio ir patoso kupina deklaracija. Dokumentas grįstas Florencijos visuotinio Katalikų bažnyčios susirinkimo (1438–1445) Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių unijos idėja, o pagrindinis dėmesys sutelktas į unijos poreikio pagrindimą.

Tuo pat metu stačiatikių susirinkime dalyvių buvo gerokai daugiau – 151, iš jų 74 dvasininkai ir 77 pasauliečiai⁵Ibid., p. 35..

Po Brastos įvykių tarp konfesijų prasidėjo kova, kurios centru tapo Vilnius. Nors iš pradžių viskas atrodė gana vienakryptiška: Brastos unitiškame susirinkime nebuvo nė vieno atstovo vilniečio, o stačiatikių susirinkime susibūrė gana gausi ir reprezentatyvi šio miesto atstovų delegacija – septyni dvasininkai (po du atstovus iš Vilniaus kapitulos, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno ir nuo Vilniaus bažnytinių brolijų šventikų bei Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno pamokslininkas Steponas Zizanijus) ir 12 pasauliečių (daugiausia žymūs bažnytinės brolijos atstovai(↑))⁶Леонід Тимошенко, Руська релігійна культура Вільна. Контекст доби. Осередки. Література та книжність (XVІ – перша третина XVII ст.), Дрогобич: Коло, 2020, p. 355–356.. Visgi miestas netrukus tapo religinių polemikų židiniu(↑). 1597 m. čia buvo išleisti keli svarbūs uniją ginantys veikalai: Skargos Rusios Brastos bažnytinio susirinkimo aprašymas ir apgynimas ir Pociejaus Teisingas bažnytinio susirinkimo poelgio ir reikalo aprašymas. Vilniuje dienos šviesą išvydo ir Pociejaus Antierezija – atsakas stačiatikių kūriniui Apokrifas⁷Ibid., p. 403–429.. Stačiatikių bastionu Vilniuje tapo Šv. Dvasios, o unitų – Švč. Trejybės vienuolynai (↑) (↑) (↑).

Brastos bažnytiniai susirinkimai žymėjo Kijevo Rusios krikščionybės skilimą, kai faktiškai lygia greta pradėjo gyvuoti dvi Kijevo metropolijos. Prasidėjo Rusios priešstata su Rusia. Tai buvo ir postūmis etnokonfesiniam sąmoningumui, padėjusiam legitimuoti kazokų sukilimą prieš ATR, suteikęs jam šventos teisės statusą. Neabejotina, kad Brastos susirinkimai išgelbėjo ukrainiečių ir baltarusių stačiatikybę, suklestėjusią Petro Mogilos epochoje (1633–1647), bet ir davė pradžią į Vakarus orientuotai Unitų bažnyčiai ir jos tradicijai (↑).

Leonid Timošenko