Mąstydami apie istoriją ir kultūros paveldą dažnai tepamatome vien savo visuomenei (tautai) aktualius elementus, iškeliame juos kaip vienintelius ar neabejotinai svarbiausius. Retai kada atkreipiame dėmesį į kitų tautų ar etnokonfesinių grupių indėlį. Ukrainos humanitaristikoje vis dar ribotai žiūrima į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą: neįsisąmoninta, kokį svarbų vaidmenį ji atliko Kijevo Rusios palikimo ir rusėniškosios (dabartinių baltarusių ir ukrainiečių) kultūros vystymesi bei šiems prisitaikant prie naujų istorinių aplinkybių (↑). Atitinkamai Lietuvoje per mažai įsisąmonintas daugiamilijonės rusėnų bendruomenės indėlis į daugiatautę ir daugiakonfesę LDK (↑).
2016 m. pradėtas bendras Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų projektas, dienos šviesą jau išvydusi kolektyvinė monografija Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (Vilnius, 2017) ir ši svetainė siūlo naują požiūrį interpretuojant šioms tautoms bendrą paveldą. Atspirties taškas yra LDK Rytų krikščionybės tradicijos bendruomenių – stačiatikių ir unitų (graikų apeigų katalikų) – istorija. Šios bendruomenės priklausė Kijevo Rytų apeigų metropolijai, kurios centras iš pradžių buvo Kijeve, o nuo XV a. Naugarduke ir Vilniuje. Tuo metu Vilnius buvo vienintelė Europoje metropolija, atsidūrusi dviejų pasaulių – lotyniškojo ir bizantiškojo – kryžkelėje. Būtent Vilnius nuo seno buvo sujungęs Rytų ir Vakarų Europą, būtent čia greta gyveno įvairių tautybių ir kultūrų atstovai (↑).
Vienas svarbiausių Rytų krikščionybės tradicijos ir tarpkultūrinio bendravimo LDK ir Vilniuje židinių buvo Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (dabar Aušros Vartų gatvė 7b) (il. 1). Šis kompleksas (kartu su Vilniaus Dievo Motinos Užmigimo katedra) praktiškai nuo pat savo atsiradimo buvo svarbiausias Lietuvos valstybės rusėnų religinis ir kultūros centras – pradžioje stačiatikių, o nuo 1596 m. ir unitų. Jo likime atsispindi visa Kijevo metropolijos lietuviškosios dalies istorija. Su juo yra susiję žinomų, Stačiatikių ir Unitų bažnyčioms pasišventusių žmonių gyvenimai. Visų pirma tai kankiniai ir šventieji: trys Vilniaus šventieji kankiniai Antanas, Jonas ir Eustatijas (XIV a.) (↑), šventasis kankinys Kijevo metropolitas Makarijus (XV a.), šventasis kankinys Juozapatas Kuncevičius (XVII a.) (↑), Kijevo unitų metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis (XVII a.) (↑). XVI a. pastatyta mūrinė Švč. Trejybės šventovė yra puikus renesanso architektūros pavyzdys (↑) ir kartu memorialinis paminklas vienam iškiliausių Lietuvos politikų – stačiatikiui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui (↑). Šią šventovę jis pastatė kaip votą už Lietuvos pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos (↑).
Iki XVII a. prie Švč. Trejybės šventovės veikė stačiatikių vienuolynas (kai kurie šio vienuolyno vadovai tapdavo Kijevo, Haličo ir visos Rusios metropolitais), to paties vardo bažnytinė brolija (pirma tokio pobūdžio Vilniaus miestiečių bendruomenė) (↑), dvasinė mokykla, spaustuvė (čia išspausdinta pirmoji rytų slavų kalbos gramatika) (↑). XVII a. pradžioje šis sakralinis kompleksas tapo viso unitiško Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino širdimi, iš čia 1617 m. reformuoti unitų vienuoliai pasklido didžiulėje teritorijoje, apimančioje dabartinę Baltarusiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Rusiją ir Ukrainą ar jų teritorijų dalis. Švč. Trejybės vienuolyno vienuoliai dėstė jėzuitiškame Vilniaus universitete. XVII a.–XIX a. pirmoje pusėje bazilijonų spaustuvėje buvo išspausdinta daugiau kaip 200 įvairių leidinių lotynų, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir bažnytine slavų kalbomis. Taigi Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas yra daugiakonfesės ir daugiakultūrės LDK istorijos, apimant ir jos rutėniškąjį segmentą, atvejis ir pavyzdys.
Šiandien šis materialus ir nematerialus LDK paveldas sėkmingai gyvuoja toliau. Svarbiausias vaidmuo tenka Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčiai, turinčiai tvirtas šaknis Ukrainoje (↑). 1991 m. Lietuvoje graikų apeigų katalikams taip pat buvo suteiktas teisinis statusas, o Vilniaus Švč. Trejybės kompleksas perduotas unitų bendruomenei. Jis tapo svarbiausiu ukrainiečių bendruomenės Lietuvoje kultūrinio ir religinio gyvenimo centru.
Svetainėje pristatomi nuo 2016 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Ukrainos katalikiškojo universiteto Humanitarinio fakulteto iniciatyva suburtų Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomi Vilniaus Švč. Trejybės komplekso ir jo pažinimui svarbių kontekstų tyrimai. Pateikiami 36 tekstai, kuriuos parengė 19 autorių – kultūros, meno ir religijos istorikai, archeologai, paveldo specialistai. Svetainė skirta tiems, kas domisi LDK paveldu ir jo tyrimais, taip pat Vilniaus miesto ir Švč. Trejybės komplekso svečiams.
2016 m. pradėtas bendras Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų projektas, dienos šviesą jau išvydusi kolektyvinė monografija Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (Vilnius, 2017) ir ši svetainė siūlo naują požiūrį interpretuojant šioms tautoms bendrą paveldą. Atspirties taškas yra LDK Rytų krikščionybės tradicijos bendruomenių – stačiatikių ir unitų (graikų apeigų katalikų) – istorija. Šios bendruomenės priklausė Kijevo Rytų apeigų metropolijai, kurios centras iš pradžių buvo Kijeve, o nuo XV a. Naugarduke ir Vilniuje. Tuo metu Vilnius buvo vienintelė Europoje metropolija, atsidūrusi dviejų pasaulių – lotyniškojo ir bizantiškojo – kryžkelėje. Būtent Vilnius nuo seno buvo sujungęs Rytų ir Vakarų Europą, būtent čia greta gyveno įvairių tautybių ir kultūrų atstovai (↑).
Vienas svarbiausių Rytų krikščionybės tradicijos ir tarpkultūrinio bendravimo LDK ir Vilniuje židinių buvo Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (dabar Aušros Vartų gatvė 7b) (il. 1). Šis kompleksas (kartu su Vilniaus Dievo Motinos Užmigimo katedra) praktiškai nuo pat savo atsiradimo buvo svarbiausias Lietuvos valstybės rusėnų religinis ir kultūros centras – pradžioje stačiatikių, o nuo 1596 m. ir unitų. Jo likime atsispindi visa Kijevo metropolijos lietuviškosios dalies istorija. Su juo yra susiję žinomų, Stačiatikių ir Unitų bažnyčioms pasišventusių žmonių gyvenimai. Visų pirma tai kankiniai ir šventieji: trys Vilniaus šventieji kankiniai Antanas, Jonas ir Eustatijas (XIV a.) (↑), šventasis kankinys Kijevo metropolitas Makarijus (XV a.), šventasis kankinys Juozapatas Kuncevičius (XVII a.) (↑), Kijevo unitų metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis (XVII a.) (↑). XVI a. pastatyta mūrinė Švč. Trejybės šventovė yra puikus renesanso architektūros pavyzdys (↑) ir kartu memorialinis paminklas vienam iškiliausių Lietuvos politikų – stačiatikiui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui (↑). Šią šventovę jis pastatė kaip votą už Lietuvos pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos (↑).
Iki XVII a. prie Švč. Trejybės šventovės veikė stačiatikių vienuolynas (kai kurie šio vienuolyno vadovai tapdavo Kijevo, Haličo ir visos Rusios metropolitais), to paties vardo bažnytinė brolija (pirma tokio pobūdžio Vilniaus miestiečių bendruomenė) (↑), dvasinė mokykla, spaustuvė (čia išspausdinta pirmoji rytų slavų kalbos gramatika) (↑). XVII a. pradžioje šis sakralinis kompleksas tapo viso unitiško Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino širdimi, iš čia 1617 m. reformuoti unitų vienuoliai pasklido didžiulėje teritorijoje, apimančioje dabartinę Baltarusiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Rusiją ir Ukrainą ar jų teritorijų dalis. Švč. Trejybės vienuolyno vienuoliai dėstė jėzuitiškame Vilniaus universitete. XVII a.–XIX a. pirmoje pusėje bazilijonų spaustuvėje buvo išspausdinta daugiau kaip 200 įvairių leidinių lotynų, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir bažnytine slavų kalbomis. Taigi Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas yra daugiakonfesės ir daugiakultūrės LDK istorijos, apimant ir jos rutėniškąjį segmentą, atvejis ir pavyzdys.
Šiandien šis materialus ir nematerialus LDK paveldas sėkmingai gyvuoja toliau. Svarbiausias vaidmuo tenka Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčiai, turinčiai tvirtas šaknis Ukrainoje (↑). 1991 m. Lietuvoje graikų apeigų katalikams taip pat buvo suteiktas teisinis statusas, o Vilniaus Švč. Trejybės kompleksas perduotas unitų bendruomenei. Jis tapo svarbiausiu ukrainiečių bendruomenės Lietuvoje kultūrinio ir religinio gyvenimo centru.
Svetainėje pristatomi nuo 2016 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Ukrainos katalikiškojo universiteto Humanitarinio fakulteto iniciatyva suburtų Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomi Vilniaus Švč. Trejybės komplekso ir jo pažinimui svarbių kontekstų tyrimai. Pateikiami 36 tekstai, kuriuos parengė 19 autorių – kultūros, meno ir religijos istorikai, archeologai, paveldo specialistai. Svetainė skirta tiems, kas domisi LDK paveldu ir jo tyrimais, taip pat Vilniaus miesto ir Švč. Trejybės komplekso svečiams.
Iliustracijų šaltiniai:
| 1. | VU IF rinkinys. |
- Projektą įgyvendina:
- Projektą parėmė:
-
- Juozo
Sido
fondas - Навчально-дослідницька
програма УКУ
"Київське християнство"