Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Lietuvos didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį (apie 1460–1530) išgarsino pergalės mūšio lauke (il. 1, 2) (↑). Tačiau šis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito ir politinę viršūnę pasiekęs stačiatikis garsėjo ir pamaldumu, buvo toks „ištikimas savo graikų tikėjimui, kad rusinai jį laikė šventuoju“¹Tomasz Kempa, Dzieje rodu Ostrogskich, Toruń: Adam Marszałek, 2002, p. 46.. Pamaldumas, politinis statusas ir ekonominiai pajėgumai lėmė, kad jis tapo vienu svarbiausių Stačiatikių bažnyčios globėjų LDK istorijoje. Tai patvirtintų, kad ir šis faktas: 1521 m. sunkiai sergančio Kijevo metropolito Juozapo Soltano prašymu valdovas Žygimantas Senasis Ostrogiškį metropolito mirties atveju paskyrė Stačiatikių bažnyčios turtų globėju, kol bus išrinktas naujas metropolitas²Tomasz Kempa, op. cit..

Ostrogiškio religinės fundacijos daugiausia telkėsi Voluinėje, tačiau pėdsaką jis paliko ir LDK sostinėje Vilniuje. XVI a. 2–3 deš. jo rūpesčiu mieste buvo atnaujintos ar pastatytos trys stačiatikių šventovės: Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė – stačiatikių katedra (dab. Dievo Motinos Užmigimo katedra), Šv. Mikalojaus cerkvė (dab. Šv. Mikalojaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė) ir Švč. Trejybės cerkvė. Tuo metu, kai gretimais dar nebuvo didesnių Romos katalikų bažnyčių (pavyzdžiui, Šv. Kazimiero, Šv. Teresės), Vilniaus vizitine kortele buvo tapusios būtent šios Ostrogiškio funduotos cerkvės.

Cerkvių statybai Vilniuje teko prašyti valdovo leidimo. 1511 m. Žygimantas Senasis didžiajam etmonui suteikė privilegiją ant vienos seniausių miesto cerkvių (statytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos Tvėrės kunigaikštytės Julijonos iniciatyva) pamatų statyti naują mūrinę šventovę³Jan Fijałek, Opisy Wilna aż do połowy wieku XVII-go, d. 2, Ateneum Wileńskie, 1924, p. 140.. Taip 1511–1522 m. iškilo gotikinio stiliaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė: trinavė, halinė, kvadratinio plano, su apsidėmis ir apskritu bokšteliu rytiniame kampe, gotikiniais fasadais su smailiais trikampiais frontonais (il. 3, 4). Cerkvei aprūpinti Ostrogiškis skyrė pajamų iš malūnų bei Svierionių, Šešuolių ir kitų valdų⁴Raimonda Ragauskienė, „Konstantino Ostrogiškio turtas ir religinė mecenatystė Lietuvoje“, in: Kunigaikščiai Ostrogiškiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 93..

Pasak amžininkų, Oršos mūšio (1514 m. rugsėjo 8 d.) išvakarėse didysis etmonas Krapivnos lauke savo kariuomenės akivaizdoje pasižadėjo Vilniuje pastatyti dvi naujas mūrines cerkves, jei „Viešpaties pagalba pasiektų pergalę prieš priešą“. Mūšis buvo laimėtas. Tų pačių metų lapkričio 30 d. valdovas suteikė privilegiją mieste pastatyti dvi cerkves: Švč. Trejybės „ant kalvos, šalia kelio į Medininkus, kur stovėjo sena medinė to paties pavadinimo cerkvė su vienuolynu“ (il. 5) (↑) ir Šv. Mikalojaus, kuri vadinama Didžiąja⁵Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-Западной Руси, издаваемый при управлении Виленскаго учебнаго округа, t. 10, Вильна: Печатня О. Блюмовича, 1874, p. 153; Raimonda Ragauskienė, op. cit. (il. 6). Šios fundacijos buvo padėka Viešpačiui už pergalę prieš Maskvos kunigaikštystės kariuomenę ir kartu Konstantinopolio stačiatikybės atgaivinimo Vilniuje programos dalis (il. 7, 8).

Ostrogiškio iniciatyva Ostroge, Naugarduke ir Vilniuje pastatytoms cerkvėms buvo būdinga, jeigu taip galima apibūdinti, „unitinė estetika“ – gotikinis stilius. Šią tendenciją galbūt galima interpretuoti kaip siekį parodyti, kad ir tiesiogiai nepaklūstant popiežiui ar nepripažįstant bažnytinės unijos galima sekti Romos katalikų šventovių ir LDK vyraujančia estetika. Kita vertus, Konstantinopolio patriarcho ir Maskvos saitai jau buvo nutrūkę: ši atsiskyrė nuo Konstantinopolio ir Konstantinopolio patriarchą laikė eretiku. Todėl Ostrogiškis galėjo pretenduoti tik į LDK autokefalinę Stačiatikių bažnyčią, tradiciškai išlaikančią paklusnumą Konstantinopoliui ir neturinčia nieko bendro su nuo Konstantinopolio atitrūkusia prieše – Maskva.
 

Genutė Kirkienė