Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Paveldas

Gaisrai, tendencingas unitiškojo meno naikinimas XIX a. ir kiti dramatiški istorijos vingiai lėmė, kad išlikęs Vilniaus Švč. Trejybės šventovės ir prie jos veikusių vienuolynų dailės paveldas gana negausus.

Šventovės (il. 1) vidaus sienas dengia kelių skirtingų laikotarpių tapybos (polichromijos) sluoksniai. Ankstyviausio laikotarpio (XVI a. pirmos pusės) tapybos aptikta tik likučių. Jų rasta nišose apsidžių dalyje. Geriau išlikusi XVI a. pabaigos ar XVII a. pradžios spalvinga ornamentinė sienų tapyba. Jos fragmentai dabar gerai matomi ant pietinės (dešinės) šventovės sienos (il. 2, 3). XVIII a. pabaigoje šventovę papuošė dekoratyvinė „optinė“ sienų tapyba, kurios fragmentų atsiveria įvairiose sienų ir skliautų vietose ¹Rūta Janonienė, „Architektūrinis ansamblis“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 216.. Pastarasis sluoksnis veikiausiai buvo sukurtas prieš 1798 m., nes tų metų vizitacijoje išreikštas susirūpinimas, kad pro stogą ir langus pratekantis vanduo gadina gražią tapybą²Ibid.. Sprendžiant iš braižo, šie rausvų atspalvių iliuzinės architektūros motyvai galėtų būti priskirti Pranciškaus Smuglevičiaus aplinkos dailininkui³Ramunė Lebedytė, „Pranciškus Smuglevičius ir bazilijonai“, in: Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis = Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 11), sud. Vidmantas Jankauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 51..

Prie šventovės skliautus remiančių piliorių prigludę XVIII a. pabaigoje sukurti mūriniai altoriai. Jie ne kartą buvo perdaryti, niokoti, bet visgi išliko (il. 4). Šie altoriai sudarė harmoningą ansamblį ir, sprendžiant iš aprašymų, buvo gana paprasti, klasicistiniai: atvaizdus altoriuose rėmino kolonos ar piliastrai, viršuje karnizus puošė po porą gipsinių angeliukų ir vazų. Deja, neišliko (ar dar nesurastas) nė vienas iš juose buvusių paveikslų. Garsioji stebuklinga laikoma Dievo Motinos ikona 1915 m. buvo išvežta į Maskvą ir taip pat laikoma dingusia. Jos vaizdas žinomas tik iš kitose Vilniaus cerkvėse esančių kopijų ir XIX a. antroje pusėje sukurtų litografijų bei nuotraukų (↑).

Išliko ir keli antkapiniai paminklai. Pietinėje (dešinėje) šventovės sienoje (tai nėra autentiška paminklo vieta) rasime Brahų antkapinę plokštę (il. 5). Ji sukurta XVI a. pabaigoje. Kairėje plokštės pusėje yra giminės herbo atvaizdas, o dešinėje – memorialinis užrašas rusėnų kalba, iš kurio sužinome, kad paminklas skirtas 1576 m. mirusiam Vilniaus burmistrui Anastazui Brahai ir 1580 m. mirusiam jo sūnui Antanui. Bendra plokštės kompozicija, herbą įrėminančios aiškios geometrinės figūros (lauro lapų vainikas ir kvadratas su angelų galvutėmis kampuose), plokštės kraštus juosiančio augalinio ornamento stilistika būdinga renesansui, o užrašą juosiantis rėmas su apkaustų motyvu leistų kalbėti apie Šiaurės renesanso arba ankstyvojo manierizmo įtakas. Šis paminklas liudija Vakarų Europos meno recepciją LDK rusėnų stačiatikių kultūroje ir kartu atspindi glaudžius Švč. Trejybės cerkvės ryšius su rusėniškąja Vilniaus magistrato dalimi⁴Leonidas Timošenka, „Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 65; Rūta Janonienė, op. cit., p. 212.
. Tai unikalus, vienintelis Vilniuje išlikęs tokio tipo antkapinis paminklas.

Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (Skuminų) koplyčioje yra išlikęs 1627 m. mirusios Barboros Tiškevičienės (Naruševičiūtės) antkapis (il. 6). Jis sukurtas 1627–1632 m. ir siejamas su Vilniuje dirbusiais italų meistrais, dažniausiai su Konstantino Tenkalos (Constante Tencalla) vardu⁵Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 179–180.. Kūrinyje įkūnyta tauri ir santūri ankstyvojo baroko prabanga. Deja, dėl įvairių negandų paminklas buvo apgadintas, dingo kai kurios jo dalys: nebeliko virš paminklą rėminančių kolonų buvusių gipsinių skulptūrų (jos dar minimos 1823 m.), kolonų apačią jungusios juostos. XIX a. kai kurios „seniai išimtos iš sienos ir sugadintos“ antkapio aprėminimo architektūrinės detalės mėtėsi įvairiose koplyčios vietose⁶LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 41, b. 83, l. 3; Ibid., b. 84, l. 3; Ibid., b. 222, l. 4v.. Pati Skuminų koplyčia buvo pastatyta prieš 1618 m., nes tais metais joje jau buvo palaidotas Barboros uošvis Teodoras Skuminas-Tiškevičius, o 1642 m. jos vyras Vilniaus vaivada Jonušas Skuminas-Tiškevičius koplyčią perstatė, joje įrengė mūrinį altorių, aprūpino liturginiais indais ir kitais reikmenimis⁷KPC PB, f. 5, ap. 1, b. 2314, l. 14, 37; Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-Западной Руси, издаваемый при управлении Виленскаго учебнаго округа, t. 10, Вильна: Печатня О. Блюмовича, 1874, p. 42..

Šiaurinėje šventovės sienoje išliko seserų Konstancijos Jelenskytės ir Rachelės Juškevičienės (Jelenskytės) epitafija, sukurta XVIII a. 6 deš (il. 7). Bazilijonių vienuolyno vyresnioji Konstancija mirė 1757 m., o jos sesuo Rachelė, Kauno žemės teisėjo žmona, metais vėliau. Paminklą joms užsakė broliai. Kūrinys gana kuklus, dėmesys sutelktas į giminės herbą ir ilgą sentimentalų įrašą lenkų kalba.

Žinoma, kad šventovėje dar buvo paminklas 1759 m. čia palaidotam Vilniaus burmistrui Lukui Haluzai⁸LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 105, l. 84. (il. 8).

Kai kurios su Švč. Trejybės šventove ar vienuolynu susijusios dailės vertybės įvairiais keliais pateko į muziejus, bibliotekas ar archyvus. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma prie Švč. Trejybės šventovės veikusios Švč. Mergelės Marijos Globos ir Nekaltojo Prasidėjimo jaunimo brolijos knyga. Jos antraštiniame lape yra nežinomo vienuolio bazilijono nupieštas paveikslas, vaizduojantis po Marijos skraiste susibūrusius tikinčiuosius – brolijos narius (il. 9). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomi keli XVIII a. antimensijai (audinio gabalėliai su juose įsiūtomis relikvijomis, puošti kape gulinčio Jėzaus Kristaus ir keturių evangelistų atvaizdais, skirti padėti Švenčiausiajam Sakramentui), iš kurių bent vienas buvo sukurtas pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinį (il. 10, 11), keli XIX a. viduryje Jono Chruckio sukurti paveikslai (il. 12, 13), keletas Bazilijonų ordino antspaudų (il. 14)⁹Vladas Drėma, Pranciškus Smuglevičius, Vilnius: Vaga, 1973, p. 118; Ramunė Lebedytė, op. cit., p. 49..

Dalis Švč. Trejybės šventovės zakristijoje ir lobyne buvusių turtų įvairiomis aplinkybėmis buvo prarasta dar bazilijonų laikais, visgi nemažą jų dalį pavyko išsaugoti iki XIX a. O tada jie buvo brutaliai sunaikinti kaip nederantys su maskvietiška stačiatikybe. Apie buvusias vertybes dabar liudija tik dovanojimų aktai, inventoriai ir kiti rašytiniai šaltiniai. Visgi galbūt kai kas ir išliko, tik dar neidentifikuota. Pavyzdžiui, kaip viena iš didžiausių šventovės vertybių buvo minima sidabrinė monstrancija: viršuje puošta švč. Trejybės atvaizdu ir kryželiu, apačioje – sidabrine Dievo Motinos figūrėle, šonuose – šv. Bazilijaus ir pal. Juozapato figūrėlėmis¹⁰LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 41, b. 81, l. 9.. Veikiausiai šią monstranciją apie 1760 m. sukūrė Vilniaus auksakalys Johanas Laris. Pastaruoju metu ji buvo aptikta Dūkštų (Vilniaus r.) bažnyčioje¹¹Dangaus miestas. Vilniaus vienuolynų palikimas Bažnytinio paveldo muziejuje, sud. Dalia Vasiliūnienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2020, p. 177–178. (il. 15). Švč. Trejybės simbolika ir pavaizduoti šventieji patvirtina jos priklausymą bazilijonų lobynui.

Šventovės išorėje verta atkreipti dėmesį į bokštelių viršūnes puošiančius XIX a. Vilniaus kalvių sukurtus kryžius. Galinio fasado bokštelių kryžių pora yra senesnė, o pagrindinio fasado kampuose kylančių bokštelių kryžiai iškelti po 1869 m.¹²Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 237. (il. 16)

Rūta Janonienė